Prasmės klausimas kyla ir jauniems, ir vyresniems. Vieniems  anksčiau, kitiems  vėliau. Kam dažniau, kam  retokai.  Ar verta ruoštis, puoštis, judėti, jei viskas praeina, pasibaigia, nuvysta? Savaitės, metų senumo įvykiai sako, kad visko, kas pradžiugina, nustebina kitą žmogų, verta imtis...

 

Tradicinės Mokytojo dienos programa irgi tradicinė. Mokytojai žino, kad abiturientai su rožėmis sutiks vos įžengusius į gimnaziją,  kad pamokų vesti nereikės, kad bus pagerbti, pasveikinti, pavaišinti, o paskui nuvėžinti į Kultūros centrą, kur darsyk sveikinti, gerbti ir koncertu apdovanoti. Šiemet scenarijus kiek susitraukė,  kadangi dalis mokytojų išvyko į kelionę. Nors ir sveikintojų ir sveikinimų mažiau, bet šventinės nuotaikos gimnazijoje netrūko.  Abiturientai –mokytojai, gražūs ir ryškūs, išdidžiai žengė į klases ir organizavo darbą pamokose. Ir nedrąsu, ir įdomu, ir, ko gero, smagu buvo visiems. Ką gali žinoti, gal naujoji patirtis kam ateities planus taip pakoreguos, kad  po kelerių metų koks jaunas matematikos ar biologijos mokytojas pasakos, kaip pedagogu būti nusprendęs vesdamas pamoką 1 a klasėj. Tada ir įgaus prasmę tos dienos  žaidimas mokytojais...

Jau galima sakyti, kad gimnazijos autobusiuko pasivažinėjimas po miestelį ir jo apylinkes, gražaus būrelio jaunuolių, ieškančių namų, kuriuose gyvena mokytojai, beldžiančių  ir skambinančių,  kad durys atsidarytų, desantas tampa neatskiriama spalio penktos dienos dalimi. Sužinoti patiems, o paskui jau ir neužmiršti, priminti kaimynams ir praeiviams, jei nežinojo, kad čia gyvena mokytojas ir tądien jo šventė.  Pagaliau pradžiuginti ir džiaugtis kartu su nustebusiu, kartais sutrikusiu,  bet besišypsančiu žmogumi, kuris kazlinius vaikus išmokė skaityti knygas ir mintis, suprasti ne tik kitos kalbos žodžius, bet ir kitaip gyvenančius bei atrodančius, skaičiuoti ne tik kapeikas, bet ir žvaigždes danguj... 

Kai retkarčiais išėjus iš namų dienos maršrutas nesiekia mokyklos, kai kasdienybėje mąžta minčių apie pamokas, kai namuose nebelieka nei ištaisytų, nei neištaisytų sąsiuvinių, kai net vadovėliai prapuola,  kai laikas blukina mokinių veidus ne tik nuotraukose ir nustebina  nusišypsojęs nepažįstamasis, kuris sakosi buvęs auklėtinis, prie durų susispietęs jaukus būrelis gimnazistų primena, kad mokytoju nebūti,  mielas žmogau, tau vis tiek jau neįmanoma. Kaipgi kitaip? Juk užpernai dar mus mokei, o kiek anksčiau ir draugės  mamą, buvai dabartinės auklėtojos auklėtoja, ir sesė su broliu mena įdomias tamstos pamokas, kaimynas buvo diemedietis, o pusbrolis turistų būrelį lankė... Taigi, mieli mokytojai, šita diena visada Jūsų!

Ir sveikintojai, ir pasveikintieji džiaugėsi, kad susitiko. Susitiko ne bet kas, o Mokytojas ir mokiniai. Susitiko, pasidalino šypsenom, dėmesiu, gražiais žodžiais, kuriuos dažnai užmirštam, ir turtingi išsiskyrė iki kito spalio. Gaila, ne su visais norimais buvo išsiglebėsčiuota, šypsenomis apsidovanota, bet tikėkimės, kad Jie nusišypsojo skaitydami sveikinimą, sušildė ir nuskaidrino Jų širdis  saulėgrąžos šviesa... Dalintis, duoti, džiuginti, ko gero, ir kiekvienos dienos, ir viso gyvenimo prasmė. Jei manot kitaip- gal geriau visai neikit iš namų...

Kazio Griniaus gimnazijos mokiniai

 

foto gal

 e dienynas

aktuali info

priemimas

 

 

 

facebook

 

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas