Kad šventė nepraeitų pro šalį, tiesiog reikia išeiti jos pasitikti. Taip nuspręsta ir padaryta Mokytojo dienos prieigose. Vienam susapnavus, kitam pagelbėjus, trečiam pritarus, ketvirtam pasirašius ir leidus, teliko žodžių paieškoti, gėlių prisiskinti, galop komandą autobusėlin susisodinus po miestelį pasivažinėti. Tiesa, dar derėjo žinoti, kur sustoti ir pas ką nueiti. Bet kokia čia bėda, kai, pasak vairuotojo, visi Kazluos vietiniai. Taigi taip nuo vienų vartelių prie kitų, nuo medinių durų iki šarvuotų vaikščiojo po miestelį šventė. Džiugino ir jaudino, stebino ir graudino- tiesiog atėjo ir tiek...

Išsukti iš kasdienos kelio ir nueiti pas nepažįstamą žmogų, stabtelti, nusišypsoti, keletą žodžių pasakius, pačiam klausytis, nes ta diena yra labiau Jo. Visai nesvarbu, prieš mėnesį, metus, trejus ar trisdešimt trejus ilsėtis išeita, bet viskas dar taip gyva... Daugybę metų gauti glėbiai gėlių tik atminimuose belikę, o ramiai praeiti pro mokyklą vis tiek negali. Duris išeidamas uždarei, tamsta Mokytojau, o širdies taip ir nesugebėjai...

Na, o jeigu norit trumpiau ir aiškiau, tai šiemet spalio penktą dieną pora valandų Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos autobusiukas sukinėjosi po miestelį, kad projekto „Po savo namų stogu“ dalyviai su jiems prijaučiančiaisiais pasveikintų mokytojus. Pagal iš anksto numatytą maršrutą stabteldavo tai prie vieno, tai prie kito namo. Nors gimnazistai ėjo pradžiuginti, bet patys džiaugsmo  parsinešė tiek, kad turėtumėt pavydėt jiems.

Aišku, apgailestavom, kai ne visos durys atsivėrė, bet prisiminę, kad ir diena turgaus, ir grybai miške auga, ir kitokių reikalų gausybę turi žmonės, paprašėm, kad vienas gėles su linkėjimais  katinas pasaugotų, kitos- pačios besišypsodamas kantriai lauktų pareinančių šeimininkų... (Labai greit sužinojom, kad sulaukė, surastos buvo, pradžiugino.)

Gimnazijoj tuo metu pamokas vedė labai jauni, gražūs ir išradingi mokytojai. Daugiau patirties turinti mokyklinės bendruomenės dalis aktų salėj pasidalinusi į komandas krykštavo, vykdydama abiturientų numatytą edukacinę programą. Klausimyne-uždavinyne vietą rado ir jaunystės dienų muzika, ir ištraukos iš populiarių filmų, ir žinias bei minties aštrumą deagnozuojantys protų mūšio kirčiai, be abejo, ir kūrybingumas, išradingumas bei oratoriniai gebėjimai nepamaišė...

Gražių akimirkų tądien netrūko, jaudinančių irgi. Kai baigiantis paskutinei pamokai aktų salė prigužėjo mokinių ir visi kartu su ten buvusiais mokytojais dainavo Nedos dainą, ko gero, ne vieno širdis virptelėjo... Iš tiesų, galim svajoti, dainuoti, prisiminti, sutalpinti saulę delnuose, kai šalia, kartu, visi, tai ir dienos gražesnės, ir darbai prasmingesni.

P.s. Šventė išėjo, bet žadėjo sugrįžti, kad gimnazistų pasveikintiems mokytojams padovanotų fotografijas, kuriose jie vėl buvo su mokiniais.

Projekto „Po savo namų stogu“ dalyviai

foto gal

 e dienynas

aktuali info

priemimas

 

 

 

facebook

 

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas